Pažintis su psichologo profesija

Lietuviams vis dar nesmagu pripažinti, kad jiems kartais reikia pagalbos

„Psichologija – mokslas, kuris padeda žmogui suprasti save ir aplinkinius“ – sako psichologas Erikas Siudikas. Tačiau ar toks paprastas apibūdinimas išties yra paprastas? Ką reiškia būti psichologu ir ar kiekvienas gali eiti šiuo specialybės keliu?

Vyrauja nuomonė, kad psichologiją renkasi tie, kurie patys turi problemų. Kiek tame tiesos?

Galima sakyti ir taip, ir ne. Abiturientai, baigę mokyklą, iš pradžių nelabai įsivaizduoja, kas ta psichologija apskritai yra. Vieni ją renkasi kaip mažiausią blogybę iš likusių kitų. Kiti tuo tarpu išties tikisi geriau save pažinti ir gal net išspręsti tam tikrus sunkumus. Visgi kiekvienas pasirinkimas individualus. Studijuojant tikrai teko susidurti su bendrakursiais, kurie atrodė einantys ne savo keliu. O draugų ir pažįstamų rate kartais pasitaiko sutikti tokių žmonių, kurie galėtų puikiai atlikti psichologo darbą.

Išties vienareikšmiškai galima teigti, kad tas psichologas, kuris pats turi ar turėjo tam tikrų sunkumų gyvenime, kur kas geriau supras savo pacientus. Mat jis žinos, ką reiškia kančia, skausmas ir pan. Džiugu, jeigu žmogus renkasi psichologiją pirmiausia dėl to, kad nori pats išspręsti savo problemas. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad tik įveikęs savo rūpesčius jis gali efektyviai padėti ir kitiems. Priešingu atveju psichoterapeutui kliento skausmas gali priminti savus sopulius.

Kodėl jūs nusprendėte pasirinkti šią specialybę?

Kaip tik tuo metu, kai teko rinktis, kuriuo keliu eiti, buvau beveik įstojęs į Karo akademiją, Tarptautinių santykių specialybę. Puikiai įveikiau visus fizinius testus, nes man patinka aktyvus gyvenimo, ir buvo likęs tik vienas, paskutinis stojamasis testas. Svajojau atstovauti Lietuvai kažkur užsienyje. Visgi noras būti tarp žmonių, jiems padėti, dirbti su jais nugalėjo. Nors, be abejo, tai nebuvo vienintelė apsisprendimą lėmusi priežastis. Mane visą laiką žavėjo psichologijos kaip mokslo, šios srities galimybės. Žinoma, jaunystėje atrodė, kad baigęs šią specialybę galėsiu skaityti kitų žmonių mintys. Dabar tai atrodo naivu. Studijos ir praktika gerokai pakeitė suvokimą, kas ta psichologija apskritai yra. Be to, neslėpsiu, kankino ir didelis noras suprasti save, patiriamus išgyvenimus ir tuometines problemas. Vidinė motyvacija rinktis šį kelią buvo gana stipri.

Šiandien po kiekvieno seanso su klientu mintyse jam padėkoju, nes visi jie skatina mane augti ir tobulėti. Niekada nesigailėjau pasirinkęs psichologiją.

Kokios savybės šiame darbe yra svarbios? Kodėl?

Pirmiausiai galbūt vertėtų išskirti tai, kad psichologiją renkasi draugiški, jautrūs, kūrybiški, empatiški žmonės. Jie paprastai mėgsta narplioti įvairias mintis, mąstyti, analizuoti. Dirbant šį darbą kur kas svarbiau turėti ne aukštą IQ, o EQ – emocinį intelektą.

Dar vienas svarbus niuansas, kad vargu ar šį darbą galėtų dirbti tas, kuris visiškai jam neatsiduos. T. y. domėsis naujovėmis, lankysis seminaruose, leisis į diskusijas su kolegomis ir t. t. Psichologija – lyg tam tikras gyvenimo būdas, kuris skatina nuolat tobulėti, eiti į priekį ir augti.

Kas sunkiausia ar sudėtingiausia?

Tai labai individualu. Kai kuriems sunkiausia tai, jog į psichologiją veda pakankamai ilgas mokslo kelias – 4 m. bakalauras, 2 m. magistras, 4 m. psichoterapija, 2 m. supervizijų ir t. t. Tikrai ne visiems užtenka motyvacijos tiek eiti ir tobulėti.

Kai kuriems taip pat gana sunku visą, 50 min. trunkantį seansą išlaikyti koncentraciją, dėmesingumą. Nukeliauti mintimis kažkur kitur labai paprasta.

Be abejo, ne ką mažiau sunku ir neperdegti. T. y. nepervargti nuo darbų gausos ir to, kad kone visas gyvenimas sukasi apie psichologiją. Rutina kiekvienoje srityje gali pridaryti žalos.

Psichologo darbas itin atsakingas. Pradedantiesiems specialistams ne visada lengva susitaikyti su tuo, kad jie gali stipriai paveikti savo pacientus. Todėl turi prisiimti už tai atsakomybę.

Verta paminėti ir tai, kad gali būti visai sunku suprasti tai, kad psichologijoje nėra vienos tiesos. Šiame darbe kaip tik tenka į situacijas pažvelgti iš skirtingų pusių ir pritaikyti ne vieną teoriją.

Ar lengva užmegzti ryšį su klientu? Juk ne visi noriai pasakoja apie rūpesčius nepažįstamiems…

Būtent tokio ryšio užmezgimas ir yra vienas pagrindinių terapinio proceso kriterijų. Psichologas turi pasitikėti savo pacientu, čia ir dabar būti su juo atviras, nuoširdus. Bet ne visada šis ryšys užsimezga greit. Kai kurie atsiveria greičiau, kitiems prireikia net metų. Yra buvę taip, jog pacientui buvo gėda pasakyti tam tikrą faktą, bet kai galų gale jis įsidrąsino, jo problemos pradėjo spręstis labai greit. Psichoterapijoje nuoširdumas ir atvirumas tiesiog būtini. Bet šiomis savybėmis turi vadovautis ir pacientas, ir jį gydantis psichologas. Tik bendradarbiaujant išsprendžiami kamuojantys klausimai.

Kita vertus… Ar pavyksta, užvėrus darbo kabineto duris, žmonių problemas palikti už jų? T. y. ar pavyksta atsiriboti nuo darbo, o gal kartais pacientų rūpesčiai persismelkia ir į asmeninį gyvenimą?

Žinoma, idealu, jeigu darbas lieka už kabineto durų. Tačiau kad taip būtų, reikia įdėti pastangų, kartais net ir nemažai. Visgi psichologai mokomi kontroliuoti tai, kad pacientų problemos neprasismelktų į asmeninį gyvenimą. Tačiau kartais tam tikri kliento rūpesčiai sukelia apmąstymus, primena savus išgyvenimus. Dėl to kiekvienas psichologas turi savo psichoterapeutą, su kuriuo gali spręsti iškylančias problemas.

Ar lietuviams vis dar gėda kreiptis pagalbos į psichologus? Kodėl?

Lietuvoje tebėra gajus įsitikinimas, kas pas psichologus lankosi tik psichinėmis ligomis sergantys asmenys. Mano atveju tokių pacientų, sergančių psichikos ligomis, yra maždaug 10–15 %. Kiti ateina dėl to, kad nori geriau save pažinti, atsikratyti varginančių jausmų ir pan. Kai kurie lietuviai pernelyg daug galvoja apie tai, ką gi pasakys kiti. Nesunku pastebėti, kaip jie atėję atrodo net šiek tiek išsigandę, susigėdę, dairosi aplinkui lyg tikrindami, ar jų niekas nestebi, neseka. Tai tiesiog išankstinių nuostatų baimė. Visai kitaip yra, pavyzdžiui, Amerikoje. Ten, tarkim, vyras susipykęs su žmona važiuoja ne į darbą, o paskambina savo psichologui ir nuvažiuoja pas jį pasikalbėti. Taip vyras nurimsta, išsikalba, nebelaiko savyje pykčio, galiausiai gali konstruktyviai išspręsti ginčą su žmoną. Toks amerikiečių gyvenimo būdas. Lietuviams vis dar nesmagu pripažinti, kad jiems kartais reikia pagalbos. O blogiausia, kai kai kurie laukia to momento, kol tikrai nebesugeba susitvarkyti, ir šio specialisto duris praverti turi nori jau to ar ne.

Vis dėlto kokios problemos dažniausiai atveja žmones pas psichologus?

Viena pagrindinių problemų – santykiai. T. y. santykiai su antra puse, nemokėjimas apskritai užmegzti ar palaikyti ryšio su kitais – vyrais, moteris, kolegomis ir t. t. Kiti kreipiasi kamuojami baimių, nerimo, įtampos, nepasitikėjimo savimi. Kai kuriems sunku atrasti save, jie blaškosi gyvenime ir nori surasti išeitį. Yra ir tokių, kurie ateina ieškodami atsakymo, kurią blogybę iš dviejų pasirinkti. Dar kiti nori atsikratyti žalingų įpročių.

Nors ir galima šias problemas suskirstyti į tam tikras grupes, visgi jos yra sąlyginės. Kiekvienas žmogus individualus, todėl ir jo problema, tarkim, kažkokia priklausomybė gali reikštis visai kitokiais būdais nei kitam, tokią pačią priklausomybę turinčiam asmeniui. Kiekviena psichologinė problema turi vis kitą savo atvaizdą žmoguje.

Kaip apskritai įvertintumėte lietuvių psichologinę būseną? Kokia mūsų tauta?

Tenka nemažai keliauti, todėl į akis tikrai krenta tai, jog lietuviai jaučiasi vieniši, nelaimingi. Juos kamuoja slogios nuotaikos. Lietuviai mėgsta save lyginti su kitais, ypač finansine prasme. Tad jei asmuo uždirba mažiau nei vidutinis šalies atlyginimas, jis dėl to gali jaustis blogai. Tai gali skatinti ir pavydą, kad kiti gali sau leisti daugiau. Nors tikriausiai retas susimąsto, kad visus be išimties, net ir tuos, kurie turi daugiau pinigų, kamuoja tie patys, o gal net ir daugiau rūpesčių.

Lietuviai taip pat gana daug iš savęs reikalauja, o tie reikalavimai neretai nukreipiami ir į kitus asmenis. Pavyzdžiui, žmona engia savo vyrą, kad šis uždirbtų daugiau. Galiausiai toks spaudimas sukelia lėtinį nuovargį, pyktį, nepasitenkinimą.

Žinoma, ne paskutinėje vietoje atsiduria ir oras. Vasarą paprastai pacientų sumažėja, o žiema tampa darbymečiu. Visgi norint nupiešti detalesnį lietuvio psichologinį paveikslą reikėtų remtis moksliniais tyrimais.

Žurnalas “Šiuolaikinė ir Natūralioji Medicina” Nr.4 Psichologija

Žurnalistė Giedrė Lenkaitė

2017-04-03