Skip to main content

Žyma: Skyrybos

Skyrybų psichologija: didžiausias priešas yra neadekvati viltis

Skyrybų skausmas labai priklauso nuo to, kiek santykiuose vilties. Jei daug, skausmas truks ilgai, o vienintelis būdas pajudėti į priekį – sunaikinti viltį, LRT.lt sako psichologas Erikas Siudikas. Kaip teigia jis, kai kurie, bijodami likti vieni, tęsia net sudėtingus santykius: „Kartais žmogų veikia mintis, kad jis niekada nieko nebesusiras. Kai taip sako žavus 24 metų vaikinas, kyla klausimas apie savivertę. Nes juk tai utopija.“

 

– Ar skyrybos gali nekelti streso? Ar tai – visiškai neįmanoma ir neišvengiama?

– Jei viena pusė nenori skirtis, turi lūkesčių ir mato perspektyvą, informavimas apie skyrybas negali apsieiti be streso. Bet koks netikėtas įvykis sukelia stresą, o skyrybos yra įvykis, pakeičiantis gyvenimą. Tai nubraukia lūkesčius, todėl įtampa – normali, reikia ją priimti. Skyrybų skausmą reikia priimti kaip duotybę ir suprasti, kad teks išgedėti visus gražius momentus, ateities planus ir tai nebus lengva.

– Kartais viena pusė nuolatos skundžiasi ir yra nepatenkinta, bet po skyrybų ypač liūdi ir gedi. Kaip paaiškinti tokį elgesį?

– Tokie nusiskundimai ir pasakymai „noriu skirtis“ orientuoti į tai, kad antra pusė tai išgirstų, imtų kalbėti ir gal pasikeistų. Kai apima beviltiškumas, kad antra pusė negirdi, dažnai grasinama skyrybomis. Jei moteris taip grasina vyrui, o šis atkreipia dėmesį, ji supranta, kad šiuo klausimu galima manipuliuoti.

Pastebiu, kad vyrai girdi visus tokius moters pasakymus, kaupia juos ir vieną kartą pasako – gerai, skiriamės. Tuomet moterį apima šokas, nes ji net neketino iš tikrųjų skirtis. Patiriamas nusivylimas, baimė, daug įvairių jausmų. Taip ir kyla klausimas – jei pora buvo kartu penkerius metus, bet kas mėnesį kelis kartus reikėjo grasinti skyrybomis, kodėl galiausiai dėl to taip gedima? Gilinantis atsiskleidžia, kad tokiuose santykiuose partnerius laiko vienatvės baimė. Vienas ar kitas mano, kad geresnių santykių jau nebebus, mažėja savivertė.

Santykiams pasibaigus, reikia išgedėti viltį, kad viskas dar susitvarkys. Dažnai vyras, palikęs moterį, pasijunta vienišas ir jam vėl kyla noras susitikti. Kartais jis moteriai parašo, paskambina, o pastaroji viliasi, kad štai dabar santykiai pasitaisys. Tačiau tam, kad viskas pasikeistų, reikia daug darbo. Jei vyras po skyrybų rodo dėmesį, nereiškia, kad viskas bus gerai, dažniausiai tai iliuzija.

– Nuo ko priklauso, kiek skausmingos yra skyrybos?

– Skyrybų skausmas pirmiausia priklauso nuo to, kiek santykiai ir kitas žmogus yra svarbus. Reikšminga ir finansinė priklausomybė nuo kito žmogaus, nes tai kelia daug baimių. Kitas svarbus dalykas – kiek santykiuose yra vilties. Jei vilties daug, skausmas bus juntamas labai ilgai. Vienintelis būdas pajudėti į priekį – sunaikinti viltį.

Skausmą sukelia vienatvės baimė, prisiminimai, ypač gražūs. Taip pat ateities iliuzijos – apie vaikus, jų auginimą ir pan. Jei taip kalbama, jau gyvenama ateitimi. Viskam pasibaigus, tų iliuzijų atsisakyti labai sunku.

– Ar finansinė baimė, kylanti per skyrybas, nėra išryškėjęs egoizmas?

– Tai egoizmas tik tam tikrais atvejais, bet dažniausiai ne. Įsivaizduokime situaciją – vyras ir žmona pasidalija pareigomis. Vyras dirba, siekia karjeros, išlaiko šeimą, o žmona augina vaikus, todėl jos profesinė veikla sustoja. Skyrybų metu moteris supranta, kad jai su vaikais teks gyventi iš pašalpų ir alimentų. Tai sunku, kelia didelį stresą ir baimę, nes vaikams bus sunku suteikti tai, ko reikia. Tiek moters, tiek atžalų gyvenimo kokybė smuks. O ką vyras? Jis persikels į kitą butą, kas mėnesį perves alimentus ir sau ramiai gyvens.

Kitas pavyzdys – vaikinas ir mergina kartu gyvena, draugauja kelerius metus. Vaikinas dirba, moka komunalinius, mergina studijuoja, gal uždirba labai nedaug. Skyrybos merginai asocijuojasi su gyvenimo pasikeitimu – gali tekti stabdyti studijas, daugiau dirbti, imti paskolą, nuomotis kitą būstą, už viską mokėti pačiai. Toks aplinkos pakeitimas kelia didelį stresą. Ir tai žmogiška, galima suprasti.

– Pakalbėkime apie konkrečius veiksmus po skyrybų. Ar verta toliau sekti savo buvusįjį socialiniuose tinkluose? Gal tiesiog užblokuoti ir nematyti?

– Nesvarbu, ar žmogus savo buvusįjį seka, ar užblokuoja, tai rodo pyktį ir nesusitaikymą su skyrybomis. Taip pat viltį. Skyrybos priimamos ir išgyjama tada, kai, pamačius savo buvusiojo nuotrauką, niekas nesuvirpa.

Lygiai taip pat yra, kai vengiama vietų, kuriose lankytasi su buvusia antra puse. Nereikėtų bėgti nuo tų vietų ir jose kylančių prisiminimų. Kartais buvimas ten padeda viską išgyventi, priimti. Žinoma, rekomenduotina ir lankytis kitur, bendrauti su naujais žmonėmis, neužsidaryti.

– Skyrybas išgyvenantis žmogus dažnai nori tik užsidaryti namuose ir būti ten vienas. Ar reikia per prievartą eiti į viešumą ir bendrauti su kitais?

– Jei užsidaroma namuose, pamirštamas ir darbas, ir draugai, galiausiai tai gali privesti prie tam tikros depresijos. Tačiau jei žmogus normaliai funkcionuoja ir nori 2–3 dienas paverkti ir toliau judėti į priekį, jis turi tokią teisę. Gali būti naudinga susidėlioti išgyvenimus, prisiminimus, pasiplanuoti ateitį. Svarbiausia – nebėgti nuo jausmų. Kai kurie daro klaidą ir bando neigti jausmus, bet anksčiau ar vėliau jie privalo išsilieti.

– Ar labai negražu blogai kalbėti apie buvusį partnerį?

– Jei kalbama negražiai, tai rodo nuoskaudas, pyktį, fakto neigimą. Visada, kai klausau tokių šnekų, galvoju – aš tave suprantu, bet nepateisinu. Beveik visada hiperbolizuojama, nes veikia didelis skausmas. Žinoma, tam tikri atvejai, kai kalbama blogai, gali būti tikri. Pavyzdžiui, jei poroje vyravo smurtas. Tačiau didžioji dalis nuoskaudų yra kraštutinumai.

– Kodėl iš karto po skyrybų neverta pulti į naujus santykius? Yra žmonių, kurie, nujausdami vienų santykių baigtį, iš anksto susiranda pakaitinį partnerį.

– Daug žmonių tiesiog nemoka būti vieni, bijo vienatvės. Aš manau, kad žmogus privalo mokėti būti vienas tam, kad galiausiai susirastų tokį partnerį, kokio jam reikia. Kai žmogus nemoka būti vienas, jis užmezga santykius su tuo, kas vos parodo dėmesį. Tuo ir apsiribojama, nebesvarstoma, ar tai tinkamas žmogus, ar sutampa lūkesčiai. Dažnai žmonės nėra nei finansiškai priklausomi nuo antros pusės, nei su ja laimingi, bet jie baiminasi likti vieni, nieko nesusirasti.

– Ar yra būdų, kaip išmokti būti vienam?

– Tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Kartais tam gali būti skiriama ir psichoterapija. Jei žmogus bijo vienatvės, reikia atsakyti sau – kodėl. Kartais žmogų veikia mintis, kad jis niekada nieko nebesusiras. Kai taip sako žavus 24 metų vaikinas, kyla klausimas apie savivertę. Nes juk tai utopija. Taip, tokios kai kurių mintys keistos, bet jie tuo įtikėję ir baimė atrodo reali.

Reikia paminėti, kad baimės gali būti tikros arba neurotiškos. Jei moteris skiriasi su vyru ir jaučia finansinį nesaugumą dėl savęs ir vaikų, tai reali baimė. Tuomet padeda tikslų ir veiksmų susidėliojimas, taip sumažėja nerimas. O jei žmogų valdo neurotiškas nerimas, kad jis liks vienas, reikia parodyti, kad tai nesąmonė.

– Ką dar reikėtų žinoti apie skyrybas?

– Skyrybos – saugumo, rutinos, ateities vizijų ir praeities prisiminimų netektis, kurią reikia išgedėti. Tai normalu, kitaip nebus. Reikia atkreipti dėmesį į viltį ir su ja kovoti. Jei viltis neadekvati ir neobjektyvi, ji – didžiausias priešas, sukeliantis skausmą. Gal tai sunku suvokti žmonėms, patiriantiems pirmą meilę, bet skyrybų metu reikia pagalvoti – ar tai vieninteliai santykiai? Iliuzija, kad žmogus įsimyli tik vieną kartą gyvenime.

Įsimylėti galima daug kartų, bet ilgalaikių santykių išlaikymas priklauso nuo abiejų žmonių darbo ir pastangų. Atsakomybė santykiuose dalijama per pusę. Todėl, ir santykiams pasibaigus, reikia blaiviai pagalvoti, kur mano kaltė, o kur kito. Nors skyrybos skaudus dalykas, kartais tai žingsnis į priekį.

 

Parengė:

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt