Skip to main content

Kaip veikti dabar ir neatidėlioti?

Kaip veikti dabar ir neatidėlioti?

Žvelgiant į tuos, kurie moka ekspromtu įgyvendinti savo planus, atrodo, viskas paprasta. Tačiau pasiryžus tai daryti patiems kartais viskas subliukšta. Kodėl? Kas dėl to kaltas? Ir galų gale kaip išmokti neslopinti savęs? Apie tai pasakoja psichologas Erikas Siudikas.

Kartais galvoje gimsta neįtikėtinų minčių. Tačiau jos baugina. Kodėl?

Mintys gali bauginti dėl tam tikrų vidinių ir išorinių veiksnių. Nors jie visi gana susiję. Pirmiausia žmogui gali trūkti vidinių resursų norint įgyvendinti užgimusias mintis. T. y. atrodytų nėra jėgų, vidinės atramos. Paprastai tai būna susiję su nepilnavertiškumo kompleksu arba nepasitikėjimu savimi. Pastaruoju atveju problema būna kur kas gilesnė, atkeliavusi iš vaikystės, ilgus metus besiformavusi aplinkinių įtakoje – tėvų, mokytojų, giminaičių. Todėl svarbu nuo mažų dienų vaikus ne slopinti, o kaip tik palaikyti ir skatinti pasitikėjimą savimi. Ypač kai jiems kyla neįtikėtinų, keistų minčių, vengti kritikos, kuri gali demotyvuoti.

Dar vienas galimas aspektas – atsakomybės prisiėmimas. T. y. daugelis žmonių baiminasi savo minčių vien dėl to, jog bijo prisiimti atsakomybę už jas ar apskritai už savo elgesį. Tokių pavyzdžių nemažai galima pastebėti naktiniuose klubuose, kur padauginę alkoholio žmonės išlaisvėja ir elgiasi taip, kaip būdami blaivūs niekada nedrįstų. O visą atsakomybę už pasekmes perleidžia suvartotiems svaigalams. Tarsi tai būtų ne asmeninis žmogaus pasirinkimas. Lygiai taip pat ir su mintimis – jos baugina dėl atsakomybės stokos. Iš tiesų jeigu kiekvienas žmogus turėtų pultelį, su kuriuo galėtų atsukti laiką atgal, greičiausiai daugelis kur kas dažniau išdrįstų rizikuoti. Juk suklydus būtų galima viską atsukti atgal ir ištaisyti ar pakartoti. Deja, gyvenime galimybės pakartoti dažniausiai nėra. Užtat daugelis ir renkasi saugumo zoną.

Ar kūrybinių fantazijų, idėjų baimė gali būti susijusi su pasitikėjimo savimi stoka?

Nepasitikėjimas savimi tikrai turi daug įtakos. Ypač susidūrus su nesėkmėmis. Viena po kitos užklupusios nesėkmės gali gerokai išbalansuoti pasitikėjimą savimi. Patyrus, tarkim, šeštą ar septintą nesėkmę kažko imtis dar ar įgyvendinti naują idėją kartais tikrai nebesinori. Tokiu atveju pasitikėjimą savimi gana sunku atstatyti. Ypač jei ši savybė neformuojama nuo vaikystės. Priešingu atveju, kai pasitikėjimas savimi ugdomas nuo mažų dienų, nesėkmės traktuojamos lengviau, tikima, kad galiausiai turi pasisekti.

Kartais kilusį nerimą dėl idėjų įgyvendinimo gali padėti įveikti ir paprasčiausias išsikalbėjimas. Savyje laikomos nerimastingos mintys gali pradėti spausti, graužti žmogų iš vidaus. Tačiau jas išreiškus pasidaro kur kas lengviau. Be to, aiškiau suvokiama, kas ir kaip. T. y. kas yra teisingiausia, ar kilusios baimės pagrįstos. Išsikalbėjimas padeda išsilaisvinti iš gėdos, baimės, viduje susidariusios įtampos.

Kada kilusias mintis, planus geriau įgyvendinti iš karto, o kada geriau atidėti?

Pirmiausia vertėtų apsibrėžti, ką reiškia sąvoka iš karto. Ar tai po kelių sekundžių, ar kitą dieną? Dažniausiai tai kiekvienam žmogui būna individualu. Pavyzdžiui, iš karto kilus minčiai ją užsirašyti – jau veiksmas, pradėtas įgyvendinimo procesas. Tačiau kitam žmogui tas iš karto gali būti ir po metų. Taigi laiko terminą apsibrėžti turėtų pats žmogus.

Visgi vertėtų pastebėti tai, kad žmogaus psichologija veikia taip, jog kuo ilgiau atidėliojami tam tikri darbai, ypač keliantys nerimą, tuo sunkiau tampa žengti pirmą žingsnį jų įgyvendinimo link. Tuomet visada atsiranda pateisinama priežastis, kodėl ne dabar – tai trūksta laiko, tai savijauta ne ta ir pan.

Kilus idėjai patariama pradėti nuo jos apsirašymo, kas ir kaip. Taip mintis savotiškai materializuojama, o kartu ir žengiamas pirmas žingsnis ją išpildant. Tai lengvas, mažai jėgų reikalaujantis žingsnis, kuris tuo pat metu tampa ir motyvu daryti. Veiksmų imtis taip pat reikėtų per daug neatidėliojant ir neieškant pasiteisinimų.

Ar tik nebijantys rizikuoti geba savo idėjas įgyvendinti iš karto?

Apskritai labai nedaug žmonių nebijo rizikuoti. Žmogui labai svarbus pojūtis, jog jis pats laiko gyvenimą savo rankose. T. y. gali pats jį kontroliuoti, o ne tėvai, dėstytojai, visuomenė ar pan. Baimė rizikuoti atspindi nepasitikėjimą savimi, abejonę, ar pavyks išlaikyti gyvenimą savo rankose. Tačiau viskas būtent ir priklauso nuo minčių. Žmogaus niekada nesužlugdys nesėkmės. Jį sužlugdyti gali tik mintys apie tai, kas nepavyko.

Rizikos toleravimas susijęs ir su pasitikėjimu savimi. Baimė suklysti gali varžyti veiksmus. Tačiau dažnai pamirštama, jog būtent klaidos padeda tobulėti. Dėl to kartais netgi sveika ir naudinga klysti, mat taip žmogus gali mokytis. Svarbu veikti, daryti. Pasiseks – gerai, nepasiseks – taip pat gerai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Nesėkmės tarsi pamoka, kurią reikia išmokti ir įsisavinti. A. Einšteinas berods yra minėjęs, kad sėkmę sudaro trys dalykai: sunkus darbas, sugebėjimas laikyti liežuvį už dantų ir gebėjimas rizikuoti. Taigi rizika sudaro trečdalį sėkmės formulės.

Vertėtų išskirti ir tai, kad rizikuoti dažniausiai linkę tie, kurie jau nuo vaikystės yra kitokie. Pavyzdžiui, nevengia krėsti išdaigų, sunkiai nusėdi vienoje vietoje, nuolat trokšta patirti jaudulį, susidurti su nežinomybe. Polinkį rizikuoti taip pat veikia žmogaus neurofiziologija. T. y. smegenų aktyvumo lygis. Jeigu smegenų dirginimo slenkstis būna per žemas, žmogus gali jausti, kad jam kažko trūksta. Jis norės veiklos, įtampos. Žmogus taip pat gali blaškytis, jausti, kad praleido tam tikras gyvenimo galimybes, kaltinti save dėl to. Tuo pačiu jis nemėgsta pasikartojimo, rutinos, suvaržymų. Gebėjimas rizikuoti susideda tiek iš auklėjimo, požiūrio formavimo, tiek ir iš fiziologinių niuansų.

Kodėl entuziazmas, kuris atsiranda kuriant ateities vizijas, kartais greit išblėsta ir žmogus nebesiryžta siekti tikslų?

Daug įtakos turi aplinkinių kritika ir nepalaikymas. Tai didžiausia demotyvacija. Juk kilusiomis idėjomis dažniausiai dalijamasi su artimaisiais, o jeigu jie neparodo tikėjimo ir palaikymo, tai neretai priverčia nuleisti rankas.

Kokių pasekmių gali turėti dažnas savęs nugesinimas, t. y. neleidžiant sau kažką įgyvendinti?

Pavyzdžiui, vyrams aštriai pasireiškianti vidutinio amžiaus krizė, kai suvokiama, kad iki šiol gyventa ne taip, kaip norėjosi, gali būti viena iš dažno savęs slopinimo pasekmių. Apskritai tokie žmonės dažnai galvoja apie tai, kaip norėtų atsukti laiką atgal, ką darytų kitaip. Arba tokiu atveju, jeigu praeityje buvo viskas gerai, o dabartis netenkina, žmogus pradeda gyventi praeitimi. Tuomet visa energija skiriama ne mintims apie dabartį ar ateitį, o praeitį. Neretai užklumpa ir nerimas, graužatis dėl to, kas jau buvo. Tai lemia, jog lieka vis mažiau noro keisti dabartį. Tad žmogus iš esmės pats save uždaro ir stovi vietoje, užuot kūręs ateitį ir gyvendamas dabarties akimirkomis.

Ekspromtu įgyvendintos idėjos turi daug žavesio. Kaip išmokti veikti dabar ir neatidėliojant?

Tai priklauso nuo vidinių aspektų, smegenų aktyvumo ir pan. Ekspromtu įgyvendinant idėjas taip pat svarbu ir tai, kieno tai mintis. Žmogui reikia bendraminčių ir, žinoma, palaikymo. Dar daugiau teigiamų emocijų prideda pasiteisinusios ekspromtinės idėjos. Tai suteikia savotiškos patirties, motyvuoja iš vidaus, išlaisvina ir suteikia gyvybės. Be to, toks žmogus turi būti atviras naujovėms.

Tikslai bei planai neretai būna ilgalaikiai. Kaip išlaikyti motyvaciją jų siekiant?

Svarbiausia šiuo atveju tinkamai suformuoti ir pasirinkti tikslą. T. y. jis neturėtų būti pernelyg didelis ir abstraktus. Pavyzdžiui, mokyklą baigęs jaunuolis iškelia sau tikslą – „Būsiu psichoterapeutas“. Tačiau vos tik pradėjus galvoti, kiek iki to reikia nueiti, gali iš karto nusvirti rankos. Motyvacija per akimirką išgaruoja. Dėl to patariama išsikelti mažesnis tikslus, kurie pamažu vestų link pagrindinės svajonės. Pavyzdžiui, siekiant psichoterapeuto specialybės pirmasis tikslas gali būti įstoti į universitetą ar puikiai išlaikyti egzaminus ir pan. Daug mažų tikslų reiškia nuolatinį darbą, sunkiau ar lengviau pasiekiamas pergales, kurias kaskart įgyvendinus palaikoma motyvacija.

 

Savaitraštis “Prie kavos”, Moters patarimai Nr.7

Giedrė Lenkaitė

2016–06–15