Mirę santykiai: kaip nuo to apsisaugoti? (Psichologas Erikas Siudikas)

Mirę santykiai: kaip nuo to apsisaugoti? (Psichologas Erikas Siudikas)

        Kiekvienas iš mūsų svajojame apie tvirtus santykius, kuriuose nuolat vyrautų aistra, empatija, tarpusavio supratimas, bendrumo jausmas. Pastebiu, kad dažnai žmonės nori ir tikisi, kad toks ryšys vystytųsi savaime. Jie sako, kad tam užtenka meilės. Tačiau vien meilės ir noro paprastai negana. Ankstesnėse publikacijose kalbėjau apie tai, kas yra „mirę“ santykiai, kas juose sulaiko, kaip iš jų ištrūkti. Taip pat apie tai, kada verta dėl jų kovoti. Šiame straipsnyje noriu trumpai pasidalinti mintimis, ką daryti ir kaip kurti tarpusavio ryšį, kad būtų galima jį apsaugoti nuo „mirties“.

        Minėjau, jog santykių kūrimas – tai sudėtingas nuolatinis darbas, per kurį į vieną sujungiami du skirtingi pasauliai. Mes nuolatos keičiamės, todėl ir santykis su antra puse kinta. Svarbu tai suvokti ir priimti. Nuolatinės permainos reikalauja pastovių pastangų ir atsidavimo. Pamėginsiu įvardinti kelias pagrindines gaires, kurių laikantis galima santykius išgelbėti nuo „mirties“. Noriu pabrėžti, kad jos jokiais būdais neturėtų būti primestos. Tai turi kilti iš vidaus.

        Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į kaltinimus santykiuose. Dažnai dalindamiesi savo pastebėjimais ir mintimis mes nejučia keliame savo partneriui įtampą, skatiname jo nepasitenkinimą ir gynybinę reakciją. Pavyzdžiui, „Tu vėl nesusitvarkei!“ arba „Kodėl tu vėl pamiršai?“ ir pan. Tokie teiginiai skamba lyg priekaištas ir jie provokuoja agresiją. Todėl norėčiau patarti, kad dalinantis pastebėjimas ir nepasitenkinimu reikėtų kalbėti apie tai, kas jaučiama susidūrus su tam tikromis situacijomis. Pavyzdžiui, „Kaskart labai nuliūstu, kai tu nesusitvarkai“ arba „Mane apima pyktis ir nusivylimas, kai tu pamiršti man išsakytus pažadus. Pakalbėkime, kaip galime tai išspręsti“. Toks priėjimas prie partnerio sutramdys jo gynybinę reakciją, padės lengviau išgirsti ir suvokti pastabas.

        Palaikymas ir pasitikėjimas – vienas didžiausių santykių stūmoklių. Sudėtingiausiomis akimirkomis būti kartu, klausyti vienas kito, nevengti pokalbių, kurie nepatinka, išbūti juose iki galo – tai didelė santykių vertybė. Dalintis savo sėkmėmis ir nesėkmėmis yra labai svarbu. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną niuansą. Kai partneris dalinasi savo sunkumais ir liūdesiu, antroji pusė jaučia, jog turėtų kažko imtis, kad padėtų. Vis dėlto rekomenduoju nedalinti neprašytų patarimų, o tiesiog mokytis būti su kito žmogaus liūdesiu. Dažniausiai jis pats žino, kaip jam elgtis, tiesiog jis nori būti išklausytas, išgirstas ir suprastas. Neretai užtenka tiesiog buvimo šalia.

        Santykius į priekį stumia ir bendri ateities planai, vizijos, pomėgiai. Kadangi puoselėdami tarpusavio ryšį žmonės keičiasi, jų požiūris, pomėgiai taip pat kinta. Todėl santykiai turi būti nuolatinė vienijančių pomėgių ir bendrumų paieška. Nesvarbu, kokios bebūtų svajonės, svarbu dalintis jomis. Antroji pusė neturėtų būti įpareigota įgyvendinti šias svajones. Tiesiog pakanka jas išgirsti. Pastebiu tendenciją, kad kai poros jaučiasi artimos, pradeda į tam tikrus dalykus žiūrėti panašiai.

        Abipusis supratimas – dar viena vertybė, leidžianti santykiams augti. Tai neturėtų būti reikalavimas, kad antroji pusė mąstytų ar tam tikrus aspektus vertintų taip pat. Kalbu apie tai, ar žmogus sugeba partnerį matyti jo paties akimis. T. y. suprasti jo mintis, požiūrį, mąstyseną ir priimti jį. Svarbu, kad tai būtų abipusiška. Mat tai padeda emociškai suartėti, suteikia laisvės jausti, išreikšti savo jausmus, mintis nejaučiant kaltės ir suvokiant, kad partneris visa tai priima. Noriu išskirti ir tai, kad santykiuose svarbu pamatyti ir gerbti kito žmogaus ribas. Lygiai taip pat reikėtų nebijoti brėžti savąsias bei kalbėti apie jas.

        Ne paskutinėje vietoje atsiduria ir intymioji santykių pusė – bučiniai, miegas kartu, apsikabinimai, romantiška vakarienė, pokalbiai apie seksualinius troškimus ir lytinius santykius. Tarpusavio aistrą dažniausiai slopina kaupiamos nuoskaudos, pyktis, kuris neretai nukreipiamas į partnerį. Todėl svarbu išsikalbėti ir stengtis išgirsti.

        Baigdamas norėčiau pasidalinti dešimties žingsnių metafora. Santykiuose yra svarbus abiejų žmonių indėlis į artumo kūrimą. Įsivaizduokite, kad jus ir jūsų partnerį skiria dešimt žingsnių. Lygiavertiškiems santykiams būdinga tai, kad abi pusės nueina po penkis žingsnius ir susitinka pusiaukelėje. Normali santykių dinamika yra ir tuomet, kai partneris grįžta vieną žingsnį atgal, o kitam tenka žengti šeštąjį arba atvirkščiai. Tačiau pajutus, kad einama septynis, aštuonis, devynis ar visus dešimt žingsnių, vertėtų susirūpinti. Todėl kaskart pasitikrinkite, ar neatiduodate santykiuose daugiau, nei gaunate. Jie bus gyvi tol, kol juos kurs abu žmonės. Vienas partneris tiesiog negali „vilkti“ kito paskui save. Mylinti antroji pusė nėra priežastis likti santykiuose, kurie neturi perspektyvos ir sukelia didelį skausmą.

 

Mirę santykiai: kas tai?: http://psichologine-pagalba.net/mire-santykiai-kas-tai-psichologas-erikas-siudikas

Mirę santykiai: kas sulaiko?: http://psichologine-pagalba.net/mire-santykiai-kas-sulaiko-psichologas-erikas-siudikas

Mirę santykiai: kaip ištrūkti?http://psichologine-pagalba.net/mire-santykiai-kaip-istrukti-erikas-siudikas

Mirę santykiai: ar verta kovoti?: http://psichologine-pagalba.net/mire-santykiai-ar-verta-kovoti-psichologas-erikas-siudikas

 

Parengė: Erikas Siudikas