Depresija – priežastys

Depresija Psichologas Erikas Siudikas

          Su lyg kiekvienais metais pastebiu, kad žmonių, sergančių depresija daugėja. Galbūt priežastis yra ta, kad žmonės tampa atviresni sau, nebepaiso stereotipų ir pradeda drąsiai ieškoti pagalbos. O gal kalta visuomenė, kurioje dažnas susiduria su vis didesniais lūkesčiais ir reikalavimais, tačiau neatlaikęs jų ryžtasi praverti psichologų kabineto duris... Tai svarbūs klausimai. Vis dėlto šioje publikacijoje nagrinėsiu ne juos. Šį kartą noriu pasidalinti pastebėjimais, kurie padės suprasti depresijos šaknis.

          Jau pradžioje ryžtuosi išskirti ir akcentuoti tai, kad nėra vienos priežasties, kuri išprovokuoja depresiją. Šią ligą matau, kaip sutrikimą, kuris gali kilti dėl įvairių veiksnių. Tačiau visus juos galima suskirstyti į tris kategorijas – biologinius, asmenybinius ir situacinius. Kiekvieną iš jų ir pasistengsiu glaustai aptarti šiame straipsnyje.

          Kalbant apie biologines priežastis reikėtų pažymėti, kad depresiją gali lemti įvairių hormonų trūkumas. Pavyzdžiui, susidarius serotonino stygiui žmogus gali išgyventi produktyvumo kritimą, nenorą imtis naujos veiklos ir iššūkių. Hormono endorfino trūkumas apsunkina malonumo pajutimą. Be to, ir kiekvienas nemalonus pojūtis neretai tampa daug aštresnis. Stingant dopamino prarandamas susidomėjimas gyvenimu. Ir vėlgi būna kur kas sudėtingiau mėgautis įvairiais malonumais. Šio hormono trūkumas taip pat gali neigiamai paveikti seksualinį potraukį. Organizmas gali išskirti mažiau ir tokių hormonų, kaip melatoninas, insulinas, triptofanas, adrenalinas ir pan.

          Visgi daug apie biologines priežastis kalbėti nenoriu, nes jos sudaro tik apie 10 % visų susirgimų. Be to, tokiu atveju dažniausiai skiriamas medikamentinis gydymas, kuris ir padeda įveikti sutrikimą. Vis dėlto norėčiau akcentuoti, kad nereikėtų pasiduoti nuomonei, jog sergant depresija geriausias ir vienintelis gydymas yra vaistai, kurie „sureguliuoja“ emocinę pusiausvyrą. Likusieji 90 % ligos atvejų kyla dėl emocinių sunkumų ir vaistais juos „išgydyti“ nėra paprasta. Reikia kur kas daugiau. Todėl ir norėtųsi daugiau dėmesio skirti psichologinėms priežastims.

          Užbaigdamas apie biologines priežastis dar norėčiau pažymėti, kad svarbu suprasti, jog sunkios emocijos, kaip nerimas ar frustracija, visuomet išprovokuoja organizme atitinkamas chemines reakcijas. Jos didina streso lygį, kuriam kūnas negali pasipriešinti. Tuomet ir išsibalansuoja prieš tai minėti hormonai.

          Pereidamas prie psichologinių priežasčių pirmiausia norėčiau išskirti emocijų sulaikymą. Iš tiesų gana dažnai žmogaus sukaupta patirtis suformuoja tam tikrus netinkamus nusistatymus. Pavyzdžiui, „reikia būti geru“, „negalima rodyti savo jausmų“ arba „jeigu kalbėsiu apie savo nuoskaudas – su manimi nenorės būti“ ir pan. Sutinku, iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad tam tikrose situacijose  yra geriau patylėti ir tiesiog praryti tą karčią piliulę. Tačiau iš tiesų tokie jausmai, kaip nuoskauda, pyktis, pavydas, vienatvė, nerimas, savaime yra sunkūs. Jeigu jie dar ir užgniaužiami savyje – tai gali lemti lėtinį nerimą, kuris ilgainiui ir tampa depresijos priežastimi. Pabandykite įsivaizduoti, jog kiekvienas turi kasdien vis iš naujo pasikraunančią bateriją. Depresija sergantis asmuo išgyvena tokį stiprų nerimą ir puokštę kitų neigiamų jausmų, jog jo „baterija“ niekuomet nespėja pasikrauti.

          Pastebiu, kad viena dažniausių emocijų, kuri giliausiai paveikia kiekvieno emocinį foną ir būseną – kaltės jausmas. Jis gali tapti sunkiausia asmenybės dalimi, kuri nuolat grūmoja ranka, prikaišioja ir kaltina už pasirinkimus, elgesį ar net egzistavimą. Tiesa, šiuo atveju reikėtų aiškiai išskirti, kad tikrai ne visada kaltė ir jos priekaištai yra problema, gniuždanti ir vedanti prie depresijos. Tam tikra prasme šį jausmą galėčiau skirtyti į normalų ir neurotišką. Pirmuoju atveju jis turi pagrindą. Pavyzdžiui, „jaučiuosi kaltas, nes pasišalinau iš eismo įvykio vietos“. Tokį kaltės jausmą, kad dėl manęs kažkas kentės – jausti yra normalu.

          Neurotiška kaltė, tuo tarpu, neturi tvirto pamato. Bet neretai yra stipresnė ir kur kas labiau paveikia. Štai atsimenu vieną vyrą, klientą, kuris turi šeimą, namus, darbą – savo gyvenimą, kuriame netrūksta atsakomybių. Ir vieną savaitgalį jo tėvai paprašė atvykti sukapoti malkų. Išvargintas sunkios darbo savaitės ir matydamas, kad laukia nemažai veiklos savuose namuose, jis jiems pasakė ne. Deja, netrukus dėl to pasijuto itin kaltas. Graužatis buvo tokia stipri, jog jis neužmigo kelias naktis. Vyras engė save, kaltino, jog yra blogas sūnus ir nuvylė savo tėvus. Šiuo atveju kaltę pavadinčiau neurotiška. Ji neadekvati. Juk tėvai gali pasisamdyti ką nors malkų kapojimui, padaryti tai patys, galų gale rasti kitų išeičių, o ne varginti sūnų, kurio gyvenime nestinga atsakomybių. Kad ir kaip bebūtų šis pavyzdys iliustruoja, kad neurotiškos kaltės išprovokuota graužatis, nerimas, nemiga gali būti depresijos priežastimi.

          Dar viena emocija, klojanti pamatą susirgimui, – lėtinė įtampa ir nerimas. Tai savijauta, kai, atrodo, iš rankų sprūsta gyvenimas, kai neaišku, ką pasirinkti, kaip gyventi toliau ir tai gniuždo. Nežinomybė ir nerimas dėl ateities įkalina. Sunkumai darbe, santykiuose, finansiniai rūpesčiai – problemos, kuriose paskęstama dažniausiai. Iš šio užburto rato išeiti dažnai gali būti labai sunku. Patiriant tokius išgyvenimus atrodo, kad nebelieka dabarties. Viskas sukasi apie nerimą dėl ateities – „Kas manęs laukia?“, arba apie liūdesį dėl praeities – „Ko nepadariau, nors tikrai galėjau?“

          Vidiniai įsitikinimai taip pat turi įtakos depresijos formavimuisi. Kiekvienas turi savitą patirtį, individualią gyvenimo istoriją. Iš jos žmogus atsineša įvairius įsitikinimus apie aplinkinį pasaulį. Jie gali stabdyti, kelti liūdesį ar įtampą – „aš turiu būti stiprus“, „aš negaliu verkti“, „mane mylės tik tokį“, „moteris tūri būti tokia“. Tuomet atsiranda aiški takoskyra tarp „noriu“ ir „reikia“. Pradedama gyventi pagal įsitikinimų taisykles, o tai veda į savęs praradimą ir, žinoma, depresiją. Vidiniai įsitikinimai taip pat gali lemti negatyvų, iškreiptą mąstymą. Pavyzdžiui, žiūrint į ateitį joje matomi vien neigiami dalykai. Jie „auginami“, o asmeniniai gebėjimai daryti įtaką aplinkybėms vis labiau menkinami ir naikinami. Ir tai gali vykti nuolat, kol galiausiai tai tampa gyvenimu būdu. Šie jausmai yra didelis pagrindas depresijos link.

          Kiek teko girdėti stereotipų apie depresiją? Greičiausiai daug. Vienas jų byloja, kad depresija būdinga išskirtiniams, ypatingiems žmonėms. Kitas sako, jog tai bepročių liga. Deja, realybė tokia, kad depresija – sutrikimas, kuris gali paliesti kiekvieną – nepaisant amžiaus, lyties, gabumų... Tai yra vidinio nerimo, gilių neišspręstų išgyvenimų rezultatas.

          Tiesa, lytis tam tikros įtakos sergant depresija visgi turi. Tačiau tai susiję su ligos raiška. Nors konkrečių tyrimų, kurie paaiškintų išryškėjančius lyčių skirtumus, ir nėra, juos liudija mano darbinė patirtis. Pastebiu, kad moterys yra labiau linkusios atvirai pripažinti jaučiamą liūdesį, nusivylimą. Tuo tarpu vyrams patiriamus išgyvenimus yra lengviau užmaskuoti, paslėpti. Kaip jie tai daro? Dažnai piktnaudžiaudami alkoholiu, pasinerdami į azartinius ar kompiuterinius žaidimus. Be to, noriu paminėti ir tai, kad nemaža dalis moterų auga vaikystėje iš tėvų santykių matydamos pavyzdį, kuomet mama yra bejėgė ir priklausoma nuo tėčio. Vėliau, suaugus įpirštas požiūris niekur nedingsta. Priešingai. Jis aktyvuoja nesaugumo jausmą. Moteriai gali atrodyti, kad ji negali ir negeba nieko kontroliuoti. Tai ima kelti didelį nerimą, kuris galiausiai atveda prie depresijos.

Parengė: Psichologas Erikas Siudikas

Depresija – pažintis su liga - http://psichologine-pagalba.net/depresija-pazintis-su-liga

Kaip įveikti depresiją? - http://psichologine-pagalba.net/kaip-iveikti-depresija

Depresija – gyvenimas su sergančiuoju - http://psichologine-pagalba.net/depresija-gyvenimas-su-serganciuoju